Štai ką rašo Kirilas Jeruzalietis, IV amžiaus vyskupas ir teologas, šventasis ir Bažnyčios mokytojas: „Mes skelbiame Kristų, kuris ateis. Nes jo atėjimas nėra vienas. Taip pat yra antras, kuris bus daug šlovingesnis už pirmąjį. Juk pirmasis buvo užantspauduotas kančia. Antrasis – dieviškos karalystės karūna. (...) Du yra Jo (Kristaus) įžengimai į istoriją. Pirmą kartą atėjo neregimu ir tyliu būdu. Antrą kartą ateis ateityje švytėdamas, prieš visų akis. Per savo pirmąjį atėjimą buvo suvystytas į audeklą ir paguldytas ėdžiose, antrajame apsivilks šviesa tarsi apsiaustu. Pirmajame priėmė kryžių neatmesdamas nešlovės, antrajame žengs palydimas angelų gretų ir bus kupinas šlovės. Todėl neapsiribokime mąstydami tik apie pirmąjį atėjimą, tačiau gyvenkime laukdami antrojo“.
Šie pirmųjų amžių Bažnyčios ganytojo žodžiai gerai išreiškia adventinį nusiteikimą, nors tuo metu Advento tradicija krikščioniškose bendruomenėse dar tik formavosi, kaip ir tai, ką šiandien vadiname Bažnyčios liturginiu kalendoriumi. Yra žinoma, kad Gavėnios ir Velykų tradicijos susiformavo kiek anksčiau, jau III amžiuje. Advento, kaip ir daugelio kitų liturginių švenčių ar laikotarpių, istorija šiek tiek vėlyvesnė. Galime prisiminti, kad krikščionių persekiojimai ir, neretai, gyvenimas pusiau pogrindžio sąlygomis Romos imperijoje pirmais krikščionybės amžiais nebuvo palankus liturgijos vystymuisi, vienijimui ir sklidimui. Tačiau vėliau, nuo IV ir V amžių liturginės tradicijos ypatingai sužydėjo ir subrendo.
„Adventus“ lotynų kalba reiškia atėjimą, įžengimą. „Adventus“ taip pat buvo gerai žinoma ceremonija Romos imperijoje: tai iškilmingas naujo imperatoriaus įžengimas arba sugrįžimas, kartais po kelerių metų, po ilgo karo, į Romą arba kitą miestą. Tokį „adventus“ pavaizdavimą ir šiandien galima pamatyti ant Konstantino arkos Romoje arba ant Galerijaus arkos Salonikuose, Graikijoje.
Lotynų kultūrai sukrikščionėjus, „adventus“ taip pat tapo krikščioniško žodyno dalimi, turint galvoje dvigubą Dievo Sūnaus atėjimą, kaip gerai paaiškino šv. Kirilas Jeruzalietis: atsimenant pirmąjį, žmogaus kūne, bei laukiant antrojo, šlovingojo.
Dievo Sūnaus atėjimas į žmonių istoriją žmogaus būklėje yra vienas iš pagrindinių krikščioniško įsitikinimų, be kurio maža prasmės liktų kitiems: tai Įsikūnijimo slėpinys. Savaime kilo poreikis skirti laiko tokio didaus slėpinio apmąstymui ir priėmimui, panašiai kaip ir Viešpaties Velykų – mirties, prisikėlimo ir atpirkimo slėpiniui tuo laiku, kurį vadiname Gavėnia. Tokiu būdu ir Adventas tapo pasiruošimo laikotarpiu Kalėdų iškilmei. Gavėnios praktikos jau buvo įgijusios konkretesnį pavidalą ir, rodos, jos įtakojo asketinio ir atgailos matmens tapimą Advento dalimi: kaip ir prieš Velykas, taip ir prieš Kalėdas Bažnyčia prašo ir rekomenduoja pasninkauti, pasirinkti vienokią ar kitokią susivaldymo formą, atlikti sąžinės patikrą, tokiu būdu tarsi padarant savyje „daugiau vietos“ Dievui. Tuo tarpu laukimo matmuo labai susijęs su pranašystėmis apie Mesijo atėjimą, kurio ilgimasi, laukiama. Todėl Advento liturgijoje daug vietos pranašams, ypač Izaijui ir Jonui Krikštytojui.
Nuo VI amžiaus antros pusės liudijimų, pavyzdžiui, liturginiuose manuskriptuose arba išlikusiose homilijose, apie Advento tradicijas ir praktikas krikščionių bendruomenėse vis labiau daugėja, matoma ir jų įvairovė, pavyzdžiui, trukmėje: kai kur Adventas trukdavo ir šešias, ir penkias savaites, kol nusistovėjo keturių savaičių trukmė. Tačiau Milano arkivyskupijoje, kurioje laikomasi vadinamojo Ambraziejaus rito, Advento laikotarpis ir šiandien apima šešis sekmadienius. (Vatikano radijas)
